APLINKA / BAŽNYČIA / ISM Universitetas / PAVELDAS / VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

Kieno rankose kalavijas, tas ir teisus?

Stovėjo sau siena, skirianti du senamiesčio kiemus, džiugino akį atsivėrusiu margu raštu, alsavo praeitim, istorija. O vieną saulėtą rugsėjo rytą, pasilypėję Vilniaus Arkivyskupijos vyrai kūjais nudaužė šimtametes plytas ir nusprendė – dabar bus gražesnė, aukštesnė, naujesnė. Aukštį išlygino „pagal virvutę“, prikrovė tiuninguotų plytų, paskubom nutaškė baltu skiediniu. Matyt, galvojo padaryt gerai, gavosi baisokai, bet lyg ir pagal visų atsakingųjų palaimintą projektą. Žinoma, savo pusėj nutinkavo, nudažė, tai nei sienos, nei istorijos. O kitame gotikos laikus menančiam kieme banguojanti vaterlinija, skirianti senovę  nuo šiandienos, statybų metu sienoje atsivėręs gilus plyšys ir guzai negrabiai pritaškyto cemento, – grožėkitės! Paklausti, kada sutvarkys, tik skėsčioja rankom. Na, gal, baigę svarbiausius darbus, gal kitą pavasarį, vasarą, o gal dar kada nors. Akių juk nebado. Taip ir stovi siena, pasiūgėjus, atsinaujinus, įtrūkus ir tiesi, lyg styga. Matyt, dar šimtmečius stovės, primindama keistą savo istoriją ir tokios renovacijos darbus palaiminusius bei įgyvendinusius.

Na, maža tos senos. Akims paklaidžiot istorijos ir grožio pakanka, nekeliant akių dangun. O štai statybų įkarštyje dvasiškieji komersantai užsimojo renovuot apleistus sandėliukus, paverčiant juos gal restoranu, gal alude, nors diplomatiškai naujosios patalpos įvardijamos kaip administracinės paskirties. Per rugsėjį ir spalį virš renovuojamų sandėliukų išdygo trys milžiniški kaminai, savo angomis kvėpuojantys į vos per kelis metrus nutolusius Arklių g. 16 kaimyninių butų langus. Vilniaus Arkivyskupijos statybininkai lyg niekur nieko ranka rodė į kaminus ir aiškino: va tie du tai patalpų ventiliacijos, anas sanmazgo. Jei  nuomininkai pageidaus, tai bus virtuvės ventiliacija. Vyrai, bet čia žmonės gyvena, kaip galit ventiliacijos angas išvesti tokiam aukštyje, kokiame langai ir dar vos per kelis metrus nuo gyvenamųjų patalpų??? Atsakymas vienas – mūsų turtas, tai mūsų ir sprendimai.

Sunku perlaužt ilgus metus skiepytą mintį, kad Bažnyčia rūpinasi dvasiniu žmogaus pasauliu, kad gina jį nuo susvetimėjimo, godumo, kad moko matyt grožį, gėrį, dorą bei taip elgtis. Vilniaus arkivyskupijos ambasadorių pavyzdys nuteikia vienintelei viduramžiškai minčiai „kieno rankose kalavijas, tas ir teisus“.

Autorius:  Linas  S.

sena siena

sena siena

sena siena

sena siena

sena siena

sena siena

sena siena

sena siena

sienos statybos

sienos statybos

nauja - aukstesnė siena

nauja – aukstesnė siena

nauja - aukstesnė siena

nauja – aukstesnė siena

nauja - aukstesnė siena

nauja – aukstesnė siena

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

nauji kaminai

naujas kaminas

naujas kaminas

naujas kaminas

naujas kaminas

nauji kaminai

nauji kaminai

x

Įrašo “Kieno rankose kalavijas, tas ir teisus?” komentarai: 4

  1. Atgalinė nuoroda: susitikimas su Diana Varnaite, Kultūros Paveldo departamente | Senamiestis

  2. Atgalinė nuoroda: Stikliniui stogui nepritaria! | Senamiestis

  3. Atgalinė nuoroda: Stikliniam stogui nepritaria! | Senamiestis

  4. Atgalinė nuoroda: Susitikimas su Arkivyskupu Grušu ir ISM rektorium | Senamiestis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s